Apie ką ši knyga?

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje trumpai apžvelgiamos tapatybės ir diasporos sąvokos bei apibendrinamas jų suvokimas skirtingose imigrantų bendruomenėse (žydų, kubiečių, kurdų). Aprašomi lietuvių imigracijos į JAV ypatumai, imigracijos bangų skirtumai, panašumai ir susivienijimas dėl bendrų tikslų. Trumpai apžvelgiama, kaip keičiasi žmonių, atvykusių po Nepriklausomybės atgavimo mąstysena ir santykis su rusakalbe propaganda.
Antroji dalis pavadinta „Atlapaširdiški pokalbiai: gilūs dialogai su dipukais ir tarybukais“. Čia skelbiami 28 interviu su įvairaus amžiaus ir patirties lietuviais, gyvenančiais Čikagoje ir apylinkėse. Kalbamasi apie išeiviją, identitetą, kalbą ir lietuvybės išsaugojimą, tačiau tai nėra struktūrizuoti interviu, kai pašnekovas atsako į griežtai suformuluotus klausimus. Čia temas diktuoja patys kalbėtojai, daugiau dėmesio skiriantys tam, kas jiems įdomu ir svarbu…
Vienos herojės istorija...



„Turėjom didelius pagalvių užvalkalus – ten ir sudėjom turimą maistą, tai gelbėjo mus kely“, – sakė teta Janina. Visa šeimyna keliavo (jei tai galima pavadinti kelione) gyvuliniuose traukiniuose, kurie talpino apie 700 bėgančiųjų ir kuriuose sėdimi buvo tik 3 vagonai – moterims su vaikais. Teta Janina prisimena, jog, visiems sugulus, neturėdavai žmogus net kur kojos pastatyti ir pro vagoną nebuvo įmanoma praeiti. Nebuvo nei tualetų, tik skylė vagone padaryta, ir tiek. Privažiavę miestą, išgirsdavo aliarmą – „traukinys negalėdavo be aliarmo į miestą įvažiuoti“, – paaiškino ji. Pasirodo, Vokietijoje buvo tokia tvarka: kadangi visi žinojo, jog žmonės bėga, vokiečiai stotyse turėję paruošę didžiulius katilus – tu, žmogus, ateidavai su kibiru, pasakydavai skaičių žmonių ir gaudavai valgyti. „Mes buvom septyni, tai septynis kaušus sriubos ir įpildavo“, – sakė teta Janina ir tuoj pat prisiminė, jog dar jie užvalkaluose turėjo duonos, tad kai tik sustodavo traukinys ir jie gaudavo vandens, jie tą duoną vis sušlapindavo ir valgydavo. Tetos Janinos akys pamažėle sudrėksta, o ir aš imu jausti šiokį tokį gerklose nevalingai įstrigusį gumulą. Pažvelgiu į savo lėkštę cepelinų, pakeliu akis į ją, tada vėl pažvelgiu į savo cepelinus. Ir man staiga prašmėžuoja mintis, jog brangesnių cepelinų aš gyvenime nesu valgiusi ir turbūt nevalgysiu, nes tu, žmogus, negali dar labiau branginti kiekvieno tarkio su spirgu kąsnio kaip tą akimirką, kai nuostabių žalsvų akių dipukė priešakyje tau pasakoja, kaip jie anuomet leido dienas traukiniuose vilgydami lietuvišką duoną vandeniu…