„Turėjom didelius pagalvių užvalkalus – ten ir sudėjom turimą maistą, tai gelbėjo mus kely“, – sakė teta Janina. Visa šeimyna keliavo (jei tai galima pavadinti kelione) gyvuliniuose traukiniuose, kurie talpino apie 700 bėgančiųjų ir kuriuose sėdimi buvo tik 3 vagonai – moterims su vaikais. Teta Janina prisimena, jog, visiems sugulus, neturėdavai žmogus net kur kojos pastatyti ir pro vagoną nebuvo įmanoma praeiti. Nebuvo nei tualetų, tik skylė vagone padaryta, ir tiek. Privažiavę miestą, išgirsdavo aliarmą – „traukinys negalėdavo be aliarmo į miestą įvažiuoti“, – paaiškino ji. Pasirodo, Vokietijoje buvo tokia tvarka: kadangi visi žinojo, jog žmonės bėga, vokiečiai stotyse turėję paruošę didžiulius katilus – tu, žmogus, ateidavai su kibiru, pasakydavai skaičių žmonių ir gaudavai valgyti. „Mes buvom septyni, tai septynis kaušus sriubos ir įpildavo“,  – sakė teta Janina ir tuoj pat prisiminė, jog dar jie užvalkaluose turėjo duonos, tad kai tik sustodavo traukinys ir jie gaudavo vandens, jie tą duoną vis sušlapindavo ir valgydavo. Tetos Janinos akys pamažėle sudrėksta, o ir aš imu jausti šiokį tokį gerklose nevalingai įstrigusį gumulą. Pažvelgiu į savo lėkštę cepelinų, pakeliu akis į ją, tada vėl pažvelgiu į savo cepelinus. Ir man staiga prašmėžuoja mintis, jog brangesnių cepelinų aš gyvenime nesu valgiusi ir turbūt nevalgysiu, nes tu, žmogus, negali dar labiau branginti kiekvieno tarkio su spirgu kąsnio kaip tą akimirką, kai nuostabių žalsvų akių dipukė priešakyje tau pasakoja, kaip jie anuomet leido dienas traukiniuose vilgydami lietuvišką duoną vandeniu…